Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbos funkcijos
Yra sukurta įvairių kalbos vartojimo teorijų, atitinkamai – ir kalbos funkcijų teorijų bei jų klasifikacijų. Čia aptarsime tik keletą jų.Didžioji dalis mokslininkų, analizuojančių kalbos atliekamas funkcijas, pabrėžia, jog pati svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kitaip – bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami vienu metu dažniausiai siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti. Štai kodėl kai kurie mokslininkai skaido komunikacinę funkciją smulkiau skirdami informacinę, ekspresinę, direktyvinę, fatinę, estetinę, maginę ir pan.
Kai bendraudami patys perteikiame ar gauname žinias, konkrečią dalykinę informaciją, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiuose pasakymuose svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas. Pavyzdžiui, SMS žinutės, gautos iš sesers, pagrindinė funkcija bus vienareikšmiškai informacinė: Susitinkame 9-tą – vėluoju.
Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan., mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (iš lot. expressio „išreiškimas, išraiška“), arba emocinė, funkcija. Čia, akivaizdu, svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Akivaizdu, kad kalbėtojas, prisimindamas motinos gamintus pyragus taip O skanumėlis tų ragaišių!, o ne Mamos ragaišiai buvo labai skanūs, renkasi ne objektyvią informaciją pasakyti, o išreikšti savo jausminį vertinimą.
Kai savo kalbėjimu siekiame paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (iš pranc. directive „nurodymas“; iš lot. dirigo „nukreipiu“) ir joje visas dėmesys skiriamas pašnekovui. Kad ir šis kelionę oro balionu reklamuojantis pranešimas: Neužmirštami įspūdžiai.
Fatinė (gr. phatos „pasakytas, ištartas“; iš gr. phanai „kalbėti, sakyti“) kalbos funkcija būdinga tiems pasakymams, kurie skirti palaikyti ryšį su pašnekovu – paprastai būtent šiuo tikslu mes pasisveikiname ar atsisveikiname, dėkojame ar atsiprašome, teiraujamės apie savijautą ir pan., kai būdami su nepažįstamaisiais, užuot tylėję imame apie ką nors dažniausiai nelabai reikšminga kalbėti, nes tyla mūsų kultūroje atrodo nejauki, per ilgai užtrukusi vertinama neigiamai, kelia įtampą (nors kitose kultūrose, atvirkščiai, yra mandagu tylėti, nekalbinti nepažįstamų žmonių). Tokiuose pasakymuose svarbu ne informacija, o geras nusiteikimas, palankumo kitam išraiška, siekis sudaryti išauklėto, patikimo, malonaus bendrauti žmogaus įspūdį. Būtent tokią funkciją atlieka šis pasakymas laiško pabaigoje: Perduokite linkėjimų namiškiams.
Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos „jutiminis“), arba siauriau – poetinė (iš gr. poiēsis „kūryba, kūrinys“), funkcija, kuriama siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip tai daroma. Ji nebūtinai reiškiasi vien grožinėje literatūroje ar tautosakoje. Ši funkcija yra svarbi ir tada, kai rašydami laišką ar samprotavimo rašinį vengiame kartoti tuos pačius žodžius, ieškome skambesnio ar taupesnio žodžio, sklandesnės išraiškos ir pan.
Kai kuriais atvejais – tam tikrose apeigose ar ritualuose – vartojama kalba atlieka maginę funkciją. Tokia funkcija būdinga iš tautosakos žinomiems užkalbėjimams nuo gyvatės įkandimo ar rožei (tokia liga) gydyti ir pan. Paprastai ši kalbos funkcija labai svarbi pirmykštėse bendruomenėse.
Kai kurie tyrėjai skiria dar vieną funkciją – metalingvistinę (gr. meta- „už“ + lot. lingua „kalba“). Tai tokie pasakymai ar tekstai, kuriuose kalbama apie... pačią kalbą ar kalbėjimą, pavyzdžiui, tekste, kurį dabar skaitote, dominuoja būtent metalingvistinė funkcija. Ją įžvelgti galima ir tokiuose pasakymuose (kartais jie vadinami metalingvistiniais komentarais) kaip: trumpai kalbant, vienu žodžiu, pasikartosiu ir pan. Pasakymuose, kurie skirti pašnekovui, kad šiam būtų lengviau suprasti, koks kalbėjimo veiksmas atliekamas, taip pat vyrauja metalingvistinė funkcija. Pavyzdžiui, kai darydami pranešimą pirmiausia paskelbiate, kokia tema kalbėsite ir kaip struktūruosite savo kalbėjimą, jūs vartojate metalingvistinius komentarus, kurių tikslas – išsaugoti pašnekovo dėmesį, vadovauti jo supratimo procesui.
Pagal kitą kalbos funkcijų sampratą skiriamos tik dvi funkcijos, arba makro-funkcijos: informacinė ir poveikio. Pirmoji – informacinė – yra vienintelė arba vyrauja vadinamuosiuose dalykiniuose tekstuose: administraciniuose, moksliniuose, informaciniuose žiniasklaidos pranešimuose ir pan. Antroji – poveikio – ima vyrauti publicistikoje ir grožiniuose tekstuose, buitiniuose dialoguose, reklaminiuose, politiniuose ir pan. tekstuose. Poveikis čia gali būti įvairus, nukreiptas ir į emocijas, ir į protą, ir į valią, ir siekiant sukelti estetinį pasigėrėjimą.
Dar viena kalbos atliekamų funkcijų klasifikacija skiria pirmines ir antrines kalbos funkcijas. Prie pirminių priskiriama komunikacinė kalbos funkcija, suprantama kaip kalbos teikiama galimybė bendrauti, susižinoti ir pačiam perteikti informaciją, svarbią ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir visuomenei. Ekspresinė kalbos funkcija taip pat yra pirminė – ji leidžia dalytis mintimis, jausmais, vertinimais. Dar viena pirminė kalbos funkcija padeda žmogui pažinti save ir kitą, išorinę ir vidinę tikrovę bei šį žinojimą perduoti kitoms kartoms, todėl ji vadinama pažintine kalbos funkcija. Ji glaudžiai susijusi su dar viena pirmine kalbos funkcija: kalba kaip specifinių ženklų sistema leidžia žmogui formuoti savo mintis ir jas išreikšti, todėl ši funkcija vadinama kogitacine (iš lot. cogito „mąstau“), arba mąstomąja. Nominatyvinė (iš lot. nomino „vadinu“), arba įvardijamoji, kalbos funkcija geriausiai atsiskleidžia vartojant žodžius įvardyti daiktus, reiškinius, sąvokas.
Pagal šią klasifikaciją skiriamos dvi antrinės kalbos funkcijos. Estetinė kalbos funkcija, ryškiausiai atsiskleidžianti grožinėje literatūroje ir tautosakoje, kur kalba vartojama siekiant sukelti estetinį pasigėrėjimą, ir reprezentacinė kalbos funkcija, atspindinti tautos gyvenimą, jos materialią ir dvasinę kultūrą.
Kaip matome, dėl kai kurių kalbos funkcijų aptartų klasifikacijų autorių požiūriai sutampa, dėl kai kurių yra ir esminių skirtumų – tokie dalykai paprastai priklauso nuo to, kokios kalbos vartojimo sampratos laikosi mokslininkas arba kokiu tikslu viena ar kita klasifikacija taikoma.